Du žuvusius sūnus ir vyrą palaidojusi 90-metė Onutė: „Skausmą malšinu malda ir prisiminimais“

Žiūrint į šviesias 90-metės Onutės Netikšienės akis, nesitiki, kad likimas jai skyrė tiek daug sunkių išbandymų, kurie būtų galėję palaužti ir nuvaryti į kapus net ir stipriausią žmogų.



„Be tėvelio likau 3 metukų, mamytė mirė kai man buvo 7-eri, – tyliai kalba močiutė. – Nuo tada ir pradėjau tarnauti pas svetimus, prižiūrėjau vaikus. Būdavo ir du mažiukai, kai kada ir trys ... O jeigu vieną prižiūrėdavau, tai tada kartu reikėdavo ir kitus ūkio darbus padėti dirbti: ir kiaulėm pašarą ruošti, linus braukti ir minti, ir kulti. Buvau dar tada pati maža, 7 metukų, jėgų tų nebuvo daug, bet vis tiek įsitveriu aš į tą vaikelį ir būdavo nešu kaip kačioką ir einu prie darbų...



Taip ir tarnavo mažoji Onutė svetimiems visur, kur tik ją kviesdavo: ir Užpaliuose, ir Utenoje, ir Sudeikiuose, ir Toleikiuose, kur tik jos nebūta...



Pasak Onutės, jos sesutę paėmė pas save dėdė, tačiau jai ten lengviau tikrai nebuvo.

„Pas dėdes tai sesutei ten baisiai buvo, – kalba močiutė.– Ir darban vydavo, o valgyt tai tik paskutinį kąsnelį nuo stalo duodavo: kai jau pavalgo visa šeimyna – tai jai ant kėdės padeda pavalgyti kas liko.... Ir aš tada dar galvodavau, kai ateidavau sesutės aplankyt: kai aš užaugsiu – pas save ją pasiimsiu ir mes gyvensim abidvi – va šitaip, būdavo, galvodavau ... Tačiau taip to ir nesulaukiau, ji vos 14-kos metų būdama mirė ... 





Į mokyklą mergaitės darbdaviai neleido.



„Vaikeli, aš nė dienos mokyklon nėjus... O kas leis?, – liūdnai kalba Onutė. – Jeigu mokyklon reikia leisti, tai mokykla gi ne vietoje būdavo, dar paėjėti  reikėdavo,  gal koks kilometras gi, reikia gi žiemą apsiauti, reikia apsivilkti, reikia pavalgyti. O už ką? Kai tėvelių nėra, kam aš ten rūpiu? Vieną vaiką paaugindavau, tada kitą eidavau auginti...“



Po karo pradėjus kurti kolūkius, Onutė pradėjo dirbti ten. Būdama labai darbšti, netrukus įsigijo ir savo karvytę.

„Karvytė po to teliuką atsivedė, teliukas užaugo – tai taip va ir užsigyvenau nuo karvytės..


Nors ir kaip  sunkiai gyveno pokario metais, Onutė kiek galėjo stengėsi džiaugtis jaunyste, bendrauti su kaimo jaunimu, netgi dalyvaudavo klojimo teatro spektakliuose.



„Tuoj aš parodysiu, kiek mūsų kaimo buvo draugų, kiek mūsų kaimo buvo jaunimo, – Onutė atneša storą nuotraukų albumą ir su meile rodo nuotraukas. – Čia visas mūsų kaimas, va.... Va, čia mūsų muzikantas labai geras, armonika grodavo, labai šaunuolis... O va čia va ruošdavom šituos vaidinimus, kaip būdavo:nusistumdom šituos klojimus, panos, moterys susinešam marškas... Padarom, būdavo, sceną ir būdavo teatras.Kad ir biedna buvau, bet gyvenau, kaip sako, neblogai, draugiškai gyvenau.“

Netrukus darbšti ir išvaizdi mergina krito į akį jaunuoliui iš to paties kaimo.



„Jauni būdami apsivedėm, pradėjom nuo šaukšto gyventi... O biedni buvom... Gryčios buvo sukiužę, sulūžę...“





Tačiau netrukus po vestuvių vyras Juozas sunkiai susirgo kojos sąnario liga, daugiau kaip metus gulėjo ligoninėje, ne kartą operavosi, o tuo metu pagimdžiusi sūnų, Onutė turėjo prižiūrėti ne tik  jį, tačiau ir aklą vyro tėvą, kuris gyveno kartu.

Tačiau vyras pasveiko, grįžo iš ligoninės ir darbšti pora sunkiu darbu pradėjo kurti savo gerbūvį.


„Taip, ūkiškai mes, kaip sako gyvenome, porą karvių, kiaulių laikydavau, porą prieauglių laikydavau...  Juozukas traktoriumi kolūkyje pradėjo dirbti, aš taip pat laukan pradėjau eiti... Tada jau užsigyvenom, vaikai augo.“


Tačiau tada, kai sūnūs jau buvo paaugę, šeimoje įvyko baisi tragedija – važiuodami motociklu užsimušė abu Onutės sūnūs.

„Anys baigė mokyklą, – sunkiai rinkdama žodžius prisimena Onutė. – Valdukas tai jau dirbo, ir po kariuomenei jau – va, gi yra nuotrauka... O, va čia apačioj – abudu vaikeliai... Tai tadu, žinai, kaip jaunimas: iš kaimo, būdavo važiuoja Sudeikiuos, ir man vis sakydavo: „Mamyte, nupirk man motocikliukų“; vaikeli, sakydavau, lyg jausdama: „Kam tau jis? Kad užsimuštum? Net negalvok...“ 


Tačiau jaunuoliai motociklą vis dėlto įsigijo.





„Nusipirko tokį klerkį, susitaupę pinigėlių anys, kokį iširusį, – pasakoja močiutė. –  Iš šokių važiavo, o naktį – tamsu, be šviesų gal, kai davėsi su tuo motociklu ir abu iš karto žuvo... Atvažiavo švogeris Juozuko ir kitas draugas, pasakė, kad žuvo vaikai. Jėzau, Marija, sakau, gyvent nebenoriu. Vyrui tik sušaukiau, kad nenoriu gyvent, tada iškvietė felčerį, išvežė Sudeikiuos...“

Baisus motinos sielvartas nežinojo ribų. Tiek metų su meile auginti vaikai beprasmiškai žuvo tą pačią dieną. Nerasdami sau vietos name, kur kiekvienas kampelis priminė vaikus, tėvai nusprendė persikelti į Kauną.


„Giminės čia taip mums patarė: pirkit jūs, sako, mieste kažką, nes pinigai pražus...  Žinojo, kad mes turim pinigų susitaupę vaikam nupirkt butus... Ir tada Juozukas man ir sako: „Žinai, reikia, sako, keltis į miestą. Mieste – šiluma. O svarbu šiluma žmogui į senatvę...  Aš ir sutikau...“



Pradžioje persikėlimas ir nauji kaimynai kiek apmaldė Onutės skausmą.


„Mano geri čia kaimynai, aplinka kokia gera, tai per šitą aplinką aš gal ir išsigelbėjau, senukai tokie buvo geri, paskui globėjai buvo, geri globėjai ir aš padėdavau jiems kažkaip – draugaudavom, bendraudavom su tais senukais... Atvažiavę iš Rusijos buvo anys, vaikai jų visi žuvo Rusijoj. Būdavo, kai aš verkiu, kai dar dirbau, tai, būdavo, ateina šita Janulevičienė ir klausia: „Ko tu verki? Mano 5 vaikai Rusijoj žuvo... Bet gyventi toliau tai reikia, į žemę gi nesulysi...“





Prie nusipirkto butuko buvo žemės sklypas, Onutė jame rado sau tikrą atgaivą.

„Ir čia aš pradėjau daržą varpyti, sodinti ir pomidorus, ir agurkus, pradėjau pardavinėti, dirbti pradėjau, senolius pradėjau žiūrėti, paskui vaikus. Va, čia mergaitę pasigimdė kaimynė, tai aš prižiūrėjau. Juozukas pradėjo dirbti staklių gamykloje...“




Tačiau persikėlimas į Kauną padėjo užsimiršti tik neilgam. Didelis sielvartas dėl vaikų praradimo išliko toks pat aštrus, palaipsniui jis palaužė vyrą.





„Juozukas 88-ais metais mirė, – pasakoja Onutė. – Jam vėžys buvo. Nuo pergyvenimų visokių, kasos vėžys. Čia dar jam ilgai neatrado daktarai. Jam buvo struma,  kurią jam operavo. Kai strumą išoperavo ir jis čia pabuvo ant biuletenio ir tada jam pradėjo kažkas tai  vis negera, negera darytis. Žinai, sakau, Juozuk, nuvažiuok tu vėl pas daktarą pasitikrinti. Ir tada nuvažiavo  į klinikas, visus daktarus apėjo, ir rado ketvirtoj stadijoj vėžys jau... Na, viską jis pats suprato... Iš pradžių jis man dar nesakė... Na, tai tada aš nuvažiavau, sakau: noriu sužinot jau kas yra jam? Sako: o kas Jūs jam tokia būsit? Sakau, žmona būsiu. Sako: mes ne dievai, nieko nebegalim padėt – ketvirta stadija vėžio. Tai aš persižegnojau eidama, sudiev pasakiau – viskas...“




Po vyro mirties Onutė jau daug metų gyvena visiškai viena. Jos pensija nedidelė – vos 215 eurų, senutė priversta taupyti kiekvieną centą. 





„Visus iškavojau, visi išmirė – likau viena, galima sakyti, tik dvi pusseserės dar yra, - liūdnai kalba senutė. - O kiek daug jų anksčiau buvo – mano broluvos buvo 7 ... Tai seniau gi tai vaikų būdavo daug...“




 Pastaruoju metu Onutei labai nusilpo akys.




„Prie akių dar matau, – skundžiasi ji, – bet jau kaip per blanką. Jau kai paskaityt ar parašyt, kai pensiją reikia pasirašyt, tai baisiai nematau. Anksčiau Juozukas lupą buvo nusipirkęs, tai dar matydavau, bet dabar jau ir su ja nebematau... Jau aš išžiūrėjau. Man šita gi daktarėlė pasakė, davė tokių papildų ir pasakė: jei turi, močiute pinigėlių, bet brangūs anys, gal 20 eurų dėžutė, sako, pirk šituos papildus, o jei neturi, tai pirk duonytį ir valgyk. Patarė, reiškias, kad man nebėra gydymo, susiaurėjimas gyslų – čia jau nebepadarys nieko, nepadės...“





Vieninteliai aplankantys Onutę pastaruosius keletą metų yra Kauno maltiečiai savanoriai.




„Su Onute draugaujame jau daugiau kaip trys metai, – pasakoja Kauno maltietė Stasė Pavasarienė. – Atvežu jai maisto, padedu kaip galiu, stengiamės ją atvežti į įvairius maltiečių renginius, kad pabendrautų. Daug kalbamės, daugiausiai apie jos jaunystę. Onutė atsimena smulkiausias detales iš to jai nuostabaus gyvenimo laikotarpio, kai buvo jos jauna šeima, maži gražūs vaikučiai, stiprus tikėjimas, kad ateityje bus viskas gerai...“





Pasak Stasės, Onutei išgyventi baisias gyvenimo netektis padėjo tikėjimas ir stengimasis visuose žmonėse matyti tik gerą.




„Onutė man sako: aš per gyvenimą vien tik gerus žmones sutikau, už juos kasdien ir meldžiuosi, – pasakoja Stasė. – Ir už jų vaikelius, kurių daugybę užauginau ir ant savo rankų išnešiojau... Tegu jiems viskas būna gerai, kad tik jie sveiki būtų ir savo vaikelius ir anūkėlius gražiai išaugintų...





Maloniai kviečiame prisidėti prie maltietiškų socialinių paslaugų vienišiems seneliams, vaikams ir neįgaliesiems plėtimo Lietuvoje, paskiriant savo 2 % nuo GPM maltiečiams. Daugiau informacijos: http://2proc.maltieciai.lt










Griežtai draudžiama Palangiškis.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio redakcijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti Palangiškis.lt kaip šaltinį ir naudoti aktyvią Palangiškis.lt nuorodą.

Prie kiekvieno Jūsų komentaro bus rodomas IP 3.90.12.112.

Rašyti

Portalo Palangiškis.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus Palanga@internetozinios.lt. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Taip pat skaitykite